Kai praeitis susilieja su dabartimi…

Iš Pajiešmenių pučiamųjų orkestro istorijos

Per Jonines maloniai pajiešmeniečius ir jų svečius nustebino tik prieš tris mėnesius susikūręs pučiamųjų orkestras. Pirmosios melodijos sujaudino klausytojų širdis, ypač senųjų pajiešmeniečių, kurie dar mena buvusį kaimo pučiamųjų orkestrą. Tuščioje vietoje retai kas atsiranda: pučiamųjų garsai ataidi iš praeities. Šis orkestras jau trečias Pajiešmeniuose. Apie antrąjį pučiamųjų orkestrą pasakoja  Manfredas Rodžius, grojęs šiame orkestre.


Iš Pagėgių 1964 metais atvykau dirbti į buvusį Naradavos tarybinį ūkį, kuriam vadovavo šviesios atminties Julius Savickas. Jo raginimu apie 1970-uosoius metus ir buvo suburtas pučiamųjų orkestras. Ūkio direktorius nuolatos rūpinosi kaimo kultūra, puoselėjo gerą atmosferą, kurioje žmogus galėjo jaustis gerai. Pats negrojo, tačiau ateidovo į repeticijas, domėjosi kas ir kaip mums sekasi.  Orkestre grojau drauge su Povilu Baronu, Balislovu Sušinsku, Mindaugu Mačiuku, Petru Gumbėnu, Stasiu Rociu, Alfonsu Baradinsku, Jonu Lukošiūnu, kuris mušė būgną ir lėkštes. Mūsų vadovas buvo Vladas Bružas iš Pasvalio.Kai kada su mumis grodavo ir Bružo žmona.

( žr. nuotrauką: iš kairės į dešinę: Manfredfas Rodžius, Povilas Baronas, Balislovas Sušinskas, Mindaugas Mačiukas, Petras Gumbėnas, Stasys Rocys, Alfonsas Baradinskas, Vladas Bružas, Jonas Lukošiūnas)

Dūdos jau buvo iš seno, pirktos ūkio profsąjungos. Jų buvo du komplektai: vienos senos varinės, o kitos naujos, šviesios , irgi varinės, kuriomis mes ir grojome. Apie ankščiau grojusius žmones nieko nežinau, jau ir amžininkai Anapily. Prisimenu tik Verkelį, kuris neprigirdėjo, tačiau dūdas girdėdavo ir grojo.

Neturėjome muzikinio išsilavinimo, grojome jausdami muziką, iš klausos, bet natas turėjome, be jų negalėjome pagroti gerai. Mūsų kūriniai nebuvo labai sudėtingi: mokėjome tris laidotuvėms tinkamas melodijas, grojome valso ritmu, kitas melodijas šokiams. Vieną klasikinį lyrišką kūrinį (pavadinimo neprisimenu) grojome retai, paprašius direktoriui J. Savickui, nes tas kūrinys jam labai patiko. Dažniausiai grodavome laidotuvėse (tada buvo madinga žmogų laidoti su orkestru), rečiau – šventėse

(žr nuotrauką:  festivalyje ant Ąžuolpamūšės piliakalnio  su mumis klarnetu grojo ir Bružienė)

Muzikanto, ypač orkestranto, dalia sunki: laidotuvių procesijoje yra tekę paeiti su dūdomis du km ir daugiau. Atsimenu, kai šventėje ( tuometiniame „Naujojo gyvenimo“ kolūkyje)grojome visą naktį, net 12 val., suskilo, nusilupo lūpos. bėgo kraujas, o žmonės vis prašė ir prašė groti, jie šėlo, šoko…

Tačiau skaudžiausia buvo, kai rajono komunistų partijos vadai reguliavo kam groti, o kam ne: vieno mūsų bendradarbio laidotuvėse neleido groti, tai mes trenkėme instrumentus į kampą ir nuo to laiko nebegrojome. Vadovas irgi rado geresnį darbą Pasvalyje, o be vadovo mes negalėjome groti. Taip ir iširo mūsų orkestras. Dūdos ilgam atgulė į profsąjungos sandėlį, o „pieriestroijkos“ laikais kažkur ir  jos iškeliavo…

Džiaugiuosi, kad vėl suskambo pučiamųjų garsai Pajiešmeniuose, nuostabu, kad pagrindinę orkestro dalį sudaro vaikai ir jaunimas – tai mūsų ateitis. Gera, kad kaimas švarėja ir šviesėja. Kultūringa aplinka gimdo ir augina gražų žmogų.

Manfredo Rodžiaus atsiminimus  užrašė Irena Gikienė

Pajiešmeniai

2010-07-15